Asmeninio archyvo nuotr. / Ernestas su dukra Ispanijoje

INGA LABUTYTĖ-ATKOČAITIENĖ,  Nuotraukos: Asmeninio archyvo nuotr. / Ernest Brendel
Šaltinis: 15min

Vandenyno pakrantėje išvydę Ernestą, gaudantį bangas ir su burlente skriejantį į orą, nė už ką nepatikėtumėte, kad tai – lietuvis. O jei pasakytume, kad šis žmogus dar ir serga liga, galinčia bet kurią akimirką atimti galimybę valdyti koją, ranką arba matyti? Ispanijoje šiuo metu gyvenantis Ernestas Brendelis vaikšto skustuvo ašmenimis, tačiau jis įsitikinęs – burlentė ir jūra yra tie vaistai, kurie geriausiai gydo jo ligą.

„Jeigu bent vienas žmogus tai perskaitys ir tai jam padės susivokti, nusibrėžti kažkokį savo kelią – jausiuos, kad šis interviu buvo sėkmingas“, – pokalbį pradeda Ernestas Brendelis.

Galvą susuko ne gamtos grožis, o sunki liga

Išsėtinė sklerozė tuo metu į fotografiją panirusiam Ernestui buvo diagnozuota 2003-iaisiais. Kartą jis išvyko iš Vilniaus į gamtą šiek tiek pafotografuoti – netikėtai užėjo smarkus galvos svaigulys. „Galva sukosi ir sukosi taip, kad nesuprasi, nei kur lubos, nei kur grindys. Patekau į ligoninę. Iki to laiko gyvenau visiškai kitokį gyvenimą: atsipalaidavęs, net nesusimąstydamas apie sveikatą. O ši liga buvo toks sveikatos sutrikimas, po kurio priepuolio gali ir neatsistoti. Neatsikelti. Nebeišgyventi“, – sako E.Brendelis.

Asmeninio archyvo nuotr./Ernestasburiuoja vandenyne

Vyras jau 14 metų gyvena su lėtine centrinės nervų sistemos liga. Tai – autoimuninė liga, kai organizmas pats naikina nervines ląsteles gaubiantį dangalą mieliną. Tuomet taip, kaip sutrinka interneto ar telefono ryšys, sutrinka ryšys tarp impulsus viena kitai perduodančių žmogaus organizmo nervinių ląstelių. Tai reiškia, jog viena ar kita funkcija netikėtai gali imti ir... „užlūžti“.

Befotografuodamas pastebėjau burlentininką – jis plaukė didžiuliu greičiu! Dingtelėjo– kaip smagu! Jis toks laisvas, atitrūkęs nuo visų gyvenimo rūpesčių. „Yra visokių nuomonių, teorijų, informacijos internete. Tačiau šiandien ši liga yra neišgydoma ir lėtai progresuojanti. Galiu dabar su jumis kalbėtis, o vakare – neprakalbėti apskritai. Net neatsistoti. Situacija labai greitai keičiasi. Medikai teikia visokeriopą pagalbą, tačiau turi suprasti, kad gyvenimas vis tiek lieka tik tavo rankose“, – sakė Ernestas Brendelis.

Išgirdę siaubingas diagnozes žmonės neretai pereina „neigimo“ stadiją. Tokia, panašu, ištiko ir Ernestą, tačiau ji buvo pozityvi: „Aš vis tiek turėsiu šeimą ir vaikų, užsiimsiu savo mėgstamu hobiu. Užsidaryti namuose, visko saugotis? Ne, tai – ne man“, – sau ir likimui pareiškė jis.

Ernestas toliau intensyviai fotografavo, rengė parodas Londone, Maskvoje, Vilniuje ir netgi Argentinoje. Labiausiai jį garsino fantastiški gamtos peizažai.


Asmeninio archyvo nuotr./Ernesto Brendelio fotografija

Lemtinga Trakų ežero fotosesija

Ernestas prisimena, kaip beveik vienu metu didžioji dalis atspausdintų jo nuotraukų grįžo iš parodų. „Vienu metu gavau atgal gal 100 nuotraukų. Tada dalį išdalinau draugams, kurie norėjo, o kitą dalį atidaviau medikei Ingai Juškienei (apie ją 15min jau rašė). Ji pasiekė, kad nuotraukos būtų iškabintos Santariškių klinikų Vaikų traumatologiniame ir nudegimų skyriuje, o kita dalis –  Druskininkuose, vaikų sanatorijoje. Bent kokį gerą darbą tos mano nuotraukos padarė“, – šypsosi E.Brendelis, savo darbus drąsiai galėjęs parduoti ne už vieną dešimtį eurų.

Man šis sportas yra be galo sunkus, tačiau kartu – romantiškas. Buriuodamas jūroje ar vandenyne tu jautiesi mažute didžiulės stichijos dalimi. Banga turi savo greitį, savo kryptį... Fotografas yra skersai išilgai išmaišęs Lietuvą ir Latviją. Fotografija jį ramino, tačiau tam, kad susitaikytų su skaudžia diagnoze, reikėjo dar kažko.

„Kartą ėjau Trakuose ir fotografavau ežerą. Buvo fantastiškas vakaras, graži gamta, tačiau – vėjuota. Befotografuodamas pastebėjau burlentininką – jis plaukė didžiuliu greičiu! Dingtelėjo – kaip smagu! Jis toks laisvas, atitrūkęs nuo visų gyvenimo rūpesčių. Tais metais dar neturėjau nei fizinių, nei finansinių galimybių užsiimti šiuo sportu. Tačiau tai buvo impulsas, ir pamažu pradėjau eiti į šį tikslą“, – prisiminė E.Brendelis.

Jaunas vyras metė rūkyti, pradėjo sportuoti, atidžiai vertinti, ką valgo. 2006-aisiais, prabėgus trejiems metams gyvenimo su išsėtine skleroze, jis atsistojo ant burlentės. Nejau nebuvo galima atrasti kokio ramesnio hobio?!

„Sakoma, „bijai vilko, neik į mišką“. Žinoma, gali sėdėti namie, apsiriboti, bijoti, kad nukrisi, arba pradėti drąsiau elgtis. Burlentė – labai įdomus sportas ir, sakyčiau, vienas iš techniškai sudėtingiausių. Esu tikrai neblogai išmokęs čiuožti snieglente, užsiiminėjau kitomis sporto rūšimis.

Bet matote, jei pirmą kartą atsistosite ant snieglentės – vis tiek bent šiek tiek pačiuošite. Stovint ant burlentės jūs neturite galimybės pajusti to, ką jaučia jau ilgai buriuojantis žmogus. Galite nuvažiuoti į Trakus, pasisamdyti instruktorių... Be abejo, tai įdomus, stebuklingas momentas, kurio negalite „peršokti“ kaip laiptelio. Tačiau kad pajustumėte, ką reiškia buriuoti, skrieti burlente dideliu greičiu, reikia daug laiko praleisti ant vandens“, – šypsodamasis dėsto Ernestas.

Jis priduria, kad buriuotojai turi jausti vėją, meistriškai valdyti ir lentą, ir burę vienu metu. Vieniems tai pavyksta išmokti per ilgesnį, kitiems – per trumpesnį laiką, tačiau bet kokiu atveju tokie įgūdžiai neįgaunami per vienerius metus.


Asmeninio archyvo nuotr./Šuoliai su burlente vandenyno pakrantėje

Ežeras ekstremalui – pernelyg vangus

„Man šis sportas yra be galo sunkus, tačiau kartu – romantiškas. Buriuodamas jūroje ar vandenyne tu jautiesi mažute didžiulės stichijos dalimi. Banga turi savo greitį, savo kryptį... Dar yra vėjas. O tu su bure turi tą akimirką įsiterpti į gamtos vyksmą, kad ta energija nuvilnytų per tave, harmoningai susilieti su stichija. Tai – be galo įdomu!“ – degančiomis akimis pasakoja vyras.

Ernestas negaili pagyrų lietuviškai Baltijos jūrai – po to, kai „išlipo“ iš Elektrėnų marių, lietuviškame pajūryje atrado puikių vietų buriavimui ir ekstremaliems pojūčiams. Bangos jau "ėjo" per 3 metrus. Ir netikėtai banga išaugo iki tokio dydžio, kad užstojo man vėją. Taigi bangos eina, reikia plaukti iš tos vietos, o vėjo burėje – visai nėra, negali niekur dingti.

„Buriuoti išmokau Baltijos šalyse. Nedaug yra burlentininkų, kurie „gaudo“ oro prognozes ir važiuoja ten, kur tik atsiranda bent menkiausias šansas, kad sąlygos tiks čiuožimui burlente per bangas. Lietuvoje mano mėgstamiausia vieta yra Šventoji. Pastaruoju metu populiarėja ir Melnragė. Ten galima ne tik užsiimti burlenčių sportu, bet ir čiuožti banglente!“ – pasakojo E.Brendelis.

Estijoje jam patiko Hyjumos sala, vietovė Ristna. Jos pakrantėse – ne smėlis, o akmenys, bangos virš akmenuoto dugno kyla panašiai tokios, kaip virš rifo – tai ir padaro šią vietovę tokią ypatingą Baltijos šalyse.



Asmeninio archyvo nuotr./E. Brendelis buriuoja Baltijos jūroje

„Prieš išeidamas į jūrą, keletą metų užsiėmiau slalomu. Tačiau vieną dieną pajutau, kad aš dar ne ten, kur noriu būti. Vieną dieną pardaviau visą slalomui skirtą inventorių ir įsigijau skirtą bangoms, jūrai... Iškart išvykau į Latvijos pajūrį išbandyti save. Ežero lygus vanduo nebeteikė tokio malonumo, pajutau, kad atėjo laikas judėti toliau – į bangas... Bangos yra gyvos“, – sako E.Brendelis.

Ne tik triukai, bet ir čiuožimo grožis

Pašnekovas juokdamasis pasakoja ir apie technikos skirtumus: ežere nuvirtus burei dar gali ją išsitraukti už vadinamojo startinio šoto (virvės). Jūroje – jei nesugebėsi burės pakreipti taip, kad vėjas tave ištrauktų iš vandens, teks rankomis irtis iki kranto.

„Sąlygos jūroje daug greičiau kinta, pasitaiko išskirtinių dienų, kai bangos Baltijos siekia daugiau kaip 3 metrus. Įsivaizduokite – tokia masė vandens atgarma į tave! Nepasiruošęs, t.y. neturintis patirties burlentininkas net neišeis į jūrą – jūra jam neleis plaukti. Tai šioks toks apribojimas: juk nusipirkęs galingą motociklą ar automobilį gali iškart minti greičio pedalą.... O čia – nieko nebus, tokiam plaukimui reikia būti pasiruošus techniškai, fiziškai ir psichologiškai", – sakė E.Brendelis.


Asmeninio archyvo nuotr./Ernesto buriavimo akimirka

Ernestas sako, jog praktikuoja šį sportą savo malonumui, tačiau dalyvauja vadinamosiose bangų raižymo varžybose, nes varžybos yra proga suprasti savo lygį tarp kitų šio sporto entuziastų. Taip pat, jo nuomone, varžybų metu sportininkai auga.

Jei nemiegosi 7–8 valandų – iškart bus problemų. Taip pat reikia vengti stresų... Sunku patikėti, kad tai sako žmogus, buriuojantis jūroje? Būtent tai ir norėjau jums pasakyti – aš atradau kelią, kuris man padeda kovoti su šia liga.

Varžybose vertinamas ne tik bangos raižymas, bet ir triukai ore. Pašnekovo nuomone, čia sunkiausias darbas tenka teisėjams: įvertinti ne tik triukus, bet ir čiuožimo techniką, stilių. Tai – labai subjektyvu.

„Tai yra tarsi dailusis čiuožimas, vertinti labai sunku. Labai svarbu kaip burlentininkas „skaito“ bangą, čiuožia ir sujungia skirtingus elementus į vieną – tarsi atlieka šokį su stichija“, – sakė E.Brendelis. Varžybos Baltijos jūroje tradiciškai vyksta rudenį, kai ateina ciklonų metas, pakyla stipriausi rudens vėjai, tačiau vanduo dar būna šiltas. Lietuvoje rudens bangų raižymo varžybas organizuoja ir šią tradiciją palaiko klubas „Vėjas galvoje“.

Bangų „skalbimo mašina“ ir akyse stovintys Šventosios kryžiai

Tačiau grįžkime dar šiek tiek į istorijos pradžią: varžybos, adrenalinas, siaučianti jūra – ar dar pamenate, jog Ernestas serga centrinės nervų sistemos liga?! Pašnekovas sako, jog būnant vandenyje jam niekada nėra pasireiškę kokie nors ligos požymiai. O juk ir visiškai sveikam žmogui toks pomėgis kartais meta rimtą gyvenimo iššūkį.



Asmeninio archyvo nuotr./Ernesto Brendelio fotografija

"Pirmaisiais metais visur laksčiau vienas. Pamačiau gerą oro prognozę, čiupau įrangą ir nulėkiau į Šventąją. Šalta, buvo jau gruodžio mėnuo – paplūdimyje buvau tik aš, dar vienas buriuotojas ir vienas su jėgos aitvaru. Išėjau, paplaukiau kokias 20 minučių, kiti išlipo į krantą. Bangos jau „ėjo“ virš 3 metrų. Netikėtai vėjas atpūtė stiprią bangų sankaupą, banga išaugo iki tokio dydžio, kad užstojo man vėją. Taigi bangos eina, reikia plaukti iš tos vietos, o vėjo burėje – visai nėra, negali niekur dingti iš ten!“ – prisimena pašnekovas.

Ernestą banga pasiglemžė gilyn su savimi. Jo teigimu, visas inventorius kaipmat buvo išplėštas iš rankų, ir nors jis plaukiojo maždaug 100 metrų nuo kranto, pajuto, kaip pečiu dunkstelėjo į jūros dugną. Šią galingą bangą vijo dar viena, ir buriuotojas pradėjo vartytis bangų „skalbimo mašinoje“.

„Išsigandau. Buriuotojai žino, kad baimė dar gali tave išgelbėti. Tačiau jei pradėsi panikuoti – tikrai mirsi tose bangose. Manau, kad man jau buvo prasidėjusi panika – nes prisilietęs dugno suvokiau, kaip giliai esu. Tik per stebuklą išnėriau ir įkvėpiau taip garsiai, kad turbūt girdėjo visa Šventoji. Tuomet pradėjau kapanotis į krantą. Bangos buvo tokios aukštos, kad mačiau tik Šventosios bažnyčios kryžių...“ – šiurpią patirtį prisimena Ernestas. Vis dėlto burlentininkui pavyko išsikapstyti – jūra nusprendė pasitenkinti apdaužyta burlente ir apgadinta bure.

Klastinga liga – per akimirką gali nebekalbėti, nematyti ir negirdėti

E.Brendelis teigia, kad jūroje jis niekuomet nėra pasijutęs blogai dėl savo ligos, tačiau ant žemės tai nutinka. Savijauta gali pasikeisti žaibiškai, ir viskas, kuo gali gydytis, tai vartoti B grupės vitaminus ir gerai išsimiegoti. „Jei nemiegosi 7–8 valandų – iškart bus problemų. Taip pat reikia vengti stresų... Sunku patikėti, kad tai sako žmogus, buriuojantis jūroje? Būtent tai ir norėjau jums pasakyti – aš atradau kelią, kuris man padeda kovoti su šia liga. Kai buriuotojai grįžta iš jūros, akyse – tuščia. Viskas išplauta. O veide – šypsena. Tad juokaujame: „Einu prasiplauti smegenis.“ Iš tiesų – prasiplauti – nuo biuro, nuo neveikiančio spausdintuvo ar kavos aparato, nuo „Maximų“, „Rimi“ ir visų kitų... Taip, jūs gaunate adrenaliną ir stresą – bet tas stresas yra kitoks nei būtų, jei nesisektų koks darbas, viršininkas spaustų ir panašiai“, – šypsojosi E.Brendelis. Man Lietuvoje gyvenant su savo liga, labai sunku pusę metų ištverti be saulės. Buvo per sunku psichologiškai. Bet, žinoma, viskas sukasi apie buriavimą. Čia ir mano sūnus čiuožia banglente. Jis turi vaikystę be telefonų, planšečių ar kompiuterių.

Jis pripažįsta, jog 5 valandas prasimurkdžius vandenyje kartais užklumpa rimtos pasekmės: nuovargis būna toks stiprus, jog Ernestas nebejaučia pirštų, rankų, kojų. Tuomet reikia siekti maksimaliai atsipalaiduoti. Tačiau pašnekovui baisiausias – stiprus galvos sukimasis. „Jei tavo smegenys praranda ryšį su kuriuo nors raumeniu – na, dar pusė velnio. Bet kai smegenys praranda ryšį su kita smegenų dalimi, gali staigiai nieko nebematyti, nekalbėti, negirdėti nieko. Arba tas galvos sukimasis – atrodo, kad tave kas uždarė į karuselę, suka ir niekada nesustoja. Tave veža su greitąja – sukasi, guli lovoj – sukasi. Tai iš tiesų yra pragaras. Laimei, man taip nutikę buvo tik kelis kartus. Aš stengiuosi laikytis taisyklių, atrasti savo metodiką. Namuose niekam net nesakau, kad man kažkoks paūmėjimas – tiesiog atsigulu ir mėginu maksimaliai atsipalaiduoti“, – sako E.Brendelis.

Užuot įkalinęs save nerimastingose mintyse, jog jam – blogai ir toliau blogės, E.Brendelis svajoja, kaip nufotografuos vienos ar kitos vietovės peizažą: koks oras bus tą dieną, iš kurios pusės švies saulė. Arba – kaip atliks vieną ar kitą buriavimo jūroje triuką. Sūnaus vaikystė – be planšetės, bet su banglente Kaip į tokį hobį reaguoja medikai, pas kuriuos pašnekovas bet kokiu atveju turi apsilankyti?



Asmeninio archyvo nuotr./Ant banglentės - Ernesto sūnus

„Man atrodo, į mane pažiūrėję, jie supranta, kad jau beprasmiška moralizuoti. Burlentė nėra hobis – tai yra gyvenimo stilius! 2005 metais sutikau savo antrąją pusę, kilusią iš Latvijos, kuri irgi fotografavo. Nepaisant baisios diagnozės, reikėjo sau pasakyti: „Aš myliu šį žmogų, aš noriu šeimos – ir jokios ligos man nesutrukdys.“ Atsivežiau Olgą čia, į Lietuvą. Kai gimė mano pirmas vaikas, sūnus Emilis, pradėjau užsiimti burlenčių sportu. Mano žmona iš pradžių taip pat skeptiškai žiūrėjo į mano aistrą burlentei. Tačiau matydama, kaip mylimas užsiėmimas padeda kovoti su liga, suprato jo svarbą mūsų gyvenime ir pati tapo aktyvia aistruole, fotografuoja mane ir kitus burlentininkus bangose“, – sako E.Brendelis. Pašnekovas gyvenimui užsidirba ne iš įspūdingų fotografijų ar buriavimo – dirba IT srityje, šiuo metu – nuotoliniu būdu iš Ispanijos.

Persikėlus prie vandenyno pasikeitė ir Ernesto vaikų laisvalaikis. Sūnus, kuriam šiuo metu yra 10 metų, visą savo laisvą laiką praleidžia vandenyno bangose. „Man 40 metu ir aš esu laimingas. Džiaugiuosi galėdamas būti su savo mylimais žmonėmis, užsiimti tuo, ką iš tikrųjų mėgstu, turiu galimybę dalintis šiuo jausmu, dėl to jaučiuosi geriau. Dažnai žmonės bijo savo gelmių... Nors viskas yra mūsų širdyje: vandenynas, bangos ir vėjas – reikia tik nerti giliau į save, ir nebijoti nieko...“ – svajingai pokalbį užbaigia E.Brendelis.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/ernestas-turi-savo-recepta-
nuo-nepagydomos-ligos-pasivaiksciojimus-bangu-keteromis-1040-885282

Partneriai